Raudona kaip dangus

Italų režisieriaus Cristiano Bortone‘s vaidybinis filmas „Raudona kaip dangus“ (2007 m.) yra paremtas tikra žymaus šiuolaikinio italų filmų garso režisieriaus Mirco Mencacci‘o gyvenimo istorija. Mirkas auga mažame Toskanos regiono miestelyje, Italijoje. Smalsus ir išradingas berniukas džiaugiasi aplinkiniu pasauliu ir dega aistra sužinoti, kokie daiktai jį supa ir kaip jie padaryti. Deja, neatsargiai elgdamasis su šautuvu, Mirkas netenka regėjimo. Išgyvenęs skausmą ir liūdesį, berniukas susitaiko su lemtimi ir atranda naują, ne mažiau spalvotą garsų pasaulį. Kupinas gyvybės, vaizduotės ir smalsumo Mirkas specialiojoje mokykloje nuolat susiduria su sustabarėjusia 8-tojo dešimtmečio Italijos aklųjų ir silpnaregių švietimo sistema, paremta nuostata, kad „laisvė yra prabanga, kurios mes, aklieji, negalime sau leisti“. Vis dėlto filme liūdesys ir gailestis nėra vyraujančios emocijos. Aklųjų ir reginčių žmonių pasauliai filmo pasakojime susiliečia ne tam, kad pabrėžtų skirtumus ar negalią. Priešingai, jie papildo ir praturtina vienas kitą netikėtais atradimais bei įrodo, kad griežtas juos skiriančias ribas sukuria išankstinės nepagrįstos nuostatos. Mirką, jo aklą draugą Feličį bei kitus bendraklasius su reginčiaisiais – mokyklos prižiūrėtojos dukterimi Frančeska ir mokytoju Don Džuliju – suartina gebėjimas atsiverti pasauliui, jo klausytis, jį liesti – tiesiog juo džiaugtis.